Kada ateina ir išeina mūza? Kodėl rašyti reikia komforto zonoje ir kaip ją atrasti? Kur daužyti galvą, kai joje visiškai tuščia? Kada ranka judina smegenis, o ne atvirkščiai? Ir daugelis kitų triukų rasti idėjų ir išvengti prokrastinacijos.
Kada ateina ir išeina mūza? Kodėl rašyti reikia komforto zonoje ir kaip ją atrasti? Kur daužyti galvą, kai joje visiškai tuščia? Kada ranka judina smegenis, o ne atvirkščiai? Ir daugelis kitų triukų rasti idėjų ir išvengti prokrastinacijos.
Kodėl mes mėgstame pasakoti istorijas, o dar labiau mėgstame tuos, kuriems tai sekasi? Kas išsiskiria mūsų smegenyse? Kaip jos kito nuo akmens amžiaus piešinių olose iki šiandienos gifų, memų ir abreviatūrų žinutėse. Ir improvizuotas apsakymas per kelias minutes.
Ar tikrai visas istorijas galime sugrūsti į septynis amžinus siužetus? Kas privalo būti tiek meilės romane, tiek filosofinėje eseistikoje? Nuo ko pradėti pasakojimą, kaip jį baigti, o svarbiausia – ką pasakoti tarp pradžios ir pabaigos. Ir visa kita apie trijų veiksmų arką
Kaip suprasti savo auditoriją? Kaip iš demografinio pjūvio nusilipdyti gyvą žmogų? Kaip išmatuoti jo lūkesčius ir pasitempti iki jų? Kaip užmauti žanrą ant auditorijos, o gal geriau leisti auditorijai jį padiktuoti? Ir kitos smulkmenos apie ryšį tarp autoriaus ir skaitytojo.
Ar galima džiazuoti tekstais, kada viskas galima ir leidžiama? Ir kodėl to negali dirbtinis intelektas? Kaip suprasti, kad kūrybinis žmonijos saulėlydis dar labai negreitai? Kaip išsiauklėti darbštų, tegul ir nelabai daug polėkio turintį AI vergą ir kiti triukai pasilengvinti sau rašymą.
Kodėl tekstai kraustosi į socialinius tinklus? Kokį apynasrį jie uždeda mūsų daugžodžiavimui? Kaip pasikinkyti juos savo istorijai paskelbti? Kodėl čia būtinai reikia spalvų? Ir tiesiog praktiniai patarimai, kaip socialinių tinklų suvaržymus paversti rašymo kokybę skatinančiais pagalbininkais.
Kaip istorijos ekspozicijoje sukurti mūsų vaizduojamą visatą? Kaip užkabinti skaitytoją jau pirmu sakiniu? Kokie herojai mus įkvepia, o kuriuose labiausiai atpažįstame save? Ir visos likusios detalės, kurių mums prireiks savo pirmajai kūrybinei paraiškai, mūsų pirmajam opus magnus.
Tas metas, kai mes jau viską žinome, jau sugebame judinti siužetą, jau išmokome suformuluoti žinutę, jau meistriškai kuriame konfliktą. Belieka atsisėsti į komforto zoną ir sukurti tai, vardan ko čia susirinkome – istoriją.